Senėjimas yra gyvenimo procesas, kurį išgyvena kiekvienas. Senstant organizmas keičiasi įvairiais būdais – kartais gerais, o kartais ne tokiais gerais, kaip norėtųsi.
Mokslininkai ieško būdų, kaip sulėtinti, sustabdyti ar pakeisti senėjimo procesą. Nors moksliniai tyrimai ir medicinos pažanga padėjo pailginti gyvenimo trukmę, senėjimas tęsiasi.
Daugelį metų dauguma mokslininkų manė, kad pagrindinė senėjimo priežastis yra organizmo DNR pokyčiai, vadinami mutacijomis.
Dabar Harvardo medicinos mokyklos tyrėjų komanda patvirtino alternatyvią hipotezę: senėjimui įtakos turi DNR raiškos pokyčiai, vadinami epigenetika. Mokslininkai tai įrodė taikydami pelių modelį, kai dėl epigenetinės informacijos pokyčių pelės iš pradžių senėjo, o vėliau senėjimo procesas buvo pakreiptas į priešingą pusę.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Cell“.
KAS YRA EPIGENETIKA?
Genų aktyvumas, genų „įjungimas“ ir „išjungimas“, yra susijęs su epigenetiniais pokyčiais – cheminiais DNR pokyčiais, kurie nekeičia DNR sekos. Epigenetika tiria, kaip aplinka gali pakeisti genų veikimą, nekeisdama pačių genų.
Keletas pavyzdžių, kurie gali lemti epigenetinius pokyčius:
- Mityba
- Senėjimas
- Fizinis aktyvumas
- Nutukimas
- Tabakas
- Aplinkos tarša
- Stresas
- Infekcijos
Šis tyrimas – ne pirmasis, kai mokslininkai epigenetiką naudoja senėjimui tirti. Pavyzdžiui, ankstesni tyrimai rodo, kad epigenetika yra biologinis organizmo laikrodis, padedantis mokslininkams nustatyti žmogaus senėjimo tempą.
EPIGENETIKA IR SENĖJIMAS
Tyrimo rezultatus pakomentavo Dr. Davidas Sinclair‘as, Harvardo medicinos mokyklos Genetikos katedros profesorius ir vienas iš Harvardo medicinos mokyklos Paulo F. Glenno senėjimo biologijos tyrimų centro direktorių, vyriausiasis šio tyrimo autorius.
Dr. Sinclair‘as sakė, kad tyrėjų grupė nusprendė tirti epigenetiką kaip galimą senėjimo proceso veiksnį, remdamasi ankstesniais tyrimais, kuriuose jis dalyvavo dešimtajame dešimtmetyje ir kurie parodė, kad gyvenimo trukmę kontroliuoja epigenetiniai reguliatoriai, vadinami sirtuinais.
„Atradome, kad įjungus tris „Yamanaka“ genus, kurie paprastai įsijungia embriogenezės metu, galima saugiai apsukti senėjimo procesą daugiau nei 50 proc.“, – aiškino jis. „Šie genai inicijuoja programą, kuri nėra gerai suprantama, tačiau jos rezultatas – amžiaus atstatymas ir audinių funkcijų atkūrimas. Pavyzdžiui, galime pakeisti regos nervų amžių ir atkurti visų pelių regėjimą“.
Atlikdami šį tyrimą mokslininkai pelių DNR sukūrė laikinus, greitai gyjančius „pjūvius“. Šie pjūviai imitavo tam tikro gyvenimo būdo ir aplinkos poveikio poveikį DNR epigenetiniam modeliui.
Mokslininkai nustatė, kad dėl įpjovimų pasikeitė pelių epigenetinis modelis, kuris galiausiai sutriko, todėl pelės ėmė elgtis ir atrodyti vyresnės. Šioms pelėms taip pat buvo nustatyta daugiau senėjimą rodančių biožymenų.
Tada mokslininkai šioms pelėms skyrė genų terapiją, kad būtų pakeisti epigenetiniai pokyčiai, kuri, pasak jų, „iš naujo nustatė“ pelių epigenetinę programą ir galiausiai panaikino pelių senėjimą.
„Tikimės, kad šie rezultatai bus laikomi lūžio tašku mūsų gebėjime kontroliuoti senėjimą“, – sako Sinclair‘as. „Tai pirmasis tyrimas, parodantis, kad galime tiksliai kontroliuoti sudėtingo gyvūno biologinį amžių; kad galime jį savo nuožiūra nukreipti pirmyn ir atgal.“
KĄ TAI GALI REIKŠTI ŽMONĖMS?
Šį tyrimą taip pat pakomentavo daktaras Santoshas Kesari (Dr. Santosh Kesari, sertifikuotas neurologas ir neuroonkologas, JAV, Kalifornija).
Dr. Kesari sakė, kad tai labai įdomus tyrimas, atveriantis galimybes suprasti, kaip vyksta senėjimas ir kaip galime jį išmatuoti DNR lygmeniu.
„Pasirodo, kad ne tik kaupiasi DNR mutacijos, kurios, mūsų manymu, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių su amžiumi susijusius sutrikimus, … bet ir tai, kaip DNR yra skaitoma, kas iš tikrųjų prisideda prie senėjimo. Senstant DNR skaitymas labai nukenčia. Tai iš tiesų atveria naujas galimybes mąstyti apie senėjimą, taip pat apie naujus būdus, kaip kovoti su senėjimu kuriant vaistus, kurie paveiktų tai, kaip ląstelė skaito DNR.“ – sakė Dr. Kesari.
Kadangi šis tyrimas buvo atliktas su gyvūnų modeliu, Dr. Kesari teigė, kad sekantis klausimas ir iššūkis būtų suprasti, kaip atskiri žmonės sensta realiame pasaulyje – kokius tyrimus reikia atlikti ir kaip mokslininkai galėtų stebėti, ar senėjimas nėra blogas.
„Ir tada atlikti tikrai protingus tyrimus, ieškant biožymenų, kurie duotų signalą, kad iš tikrųjų teigiamai paveikiamas senėjimas“, – tęsė jis. „Kokie tie žymenys? Kokiais vaistais galime tai patikrinti?“
„Žinoma, nenorime laukti 10, 20 ar 30 metų, kad galėtume atlikti senėjimo tyrimus, todėl iššūkis iš tikrųjų yra nustatyti žymenis žmonėms, … išbandyti vaistus ir tada turėti trumpalaikius biožymenis, kurie mums pasakytų, ar vaistas veikia, ar ne, ir ar turi įtakos su amžiumi susijusiems sutrikimams“, – užbaigė Dr. Kesari.