BBC News parengė straipsnį, kuriame teigia, kad dauguma Romos gladiatorių buvo vegetarai.
Vegetariškos dietos kritikai seniai kritikuoja šią dietą sakydami, kad ji sukelia jėgų ir energijos trūkumą. Todėl stebinančiai atrodo faktas, nustatytas atlikus romėnų gladiatorių kaulų analizę.
Tyrimą atliko Vienos (Austrija) Medicinos universiteto ir Berno universiteto (Šveicarija) mokslininkai. Jie iškasė 22 gladiatorių kapus ir atlikę kaulų tyrimus nustatė, kad tipiška šių žmonių dieta buvo paremta grūdais. Tyrimo metu taip pat rasta įrodymu, kad gladiatoriai reguliariai gėrė iš augalų pelenų pagamintus gėrimus norėdami atstatyti jėgas ir energiją po kovų ir treniruočių.
Taigi atrodo, kad šių dienų sportininkai yra ne pirmieji, kurie renkasi augalinės kilmės baltymus ir augalinės kilmės maistinėmis medžiagomis praturtintus gėrimus siekdami sportinių rezultatų.
Augalinės kilmės papildai
Pasak Fabiano Kanzo (Fabian Kanz) iš teismo Medicinos fakulteto (Vienos Medicinos universiteto), atrodo, kad augalų pelenai buvo vartojami siekiant sustiprinti organizmą po fizinių krūvių ir skatinti geresnį kaulų gijimą. Išvados apie šį gėrimą buvo padarytos atlikus stroncio matavimus gladiatorių kauluose. Fabianas Kanzas tai susiejo su šių laikų praktika vartoti magnio ir kalcio papildus po fizinių krūvių.
GLADIATORIŲ DIETA
Kaulų analizė taip pat parodė, kad gladiatoriai daugiausiai maitinosi kviečiais, miežiais ir pupomis. Tai gali paaiškinti, kodėl jie turėjo pravardę „miežių vyrai“. Be to, tyrimų metu nustatyta labai mažai mėsos ir pieno produktų vartojimo požymių.
Augalinės kilmės kalcis ir magnis
Kam toks gladiatorių dėmesys kalciui ir magniui? Ir kodėl, jei jie tikėjosi sustiprinti kaulus, praktiškai nevartojo pieno produktų?
Šių laikų mitas, kad pienas yra geriausias kalcio šaltinis žmogui. Nepaisant to, kas mums reguliariai kalbama pastaraisiais metais, pienas nėra labai geras mineralų šaltinis – panašu, kad taip galvojo ir gladiatoriai. Mangano, chromo, seleno ir magnio didesniais kiekiais randama augalinės kilmės maisto produktuose (pvz., vaisiuose, daržovėse, nemulkintuose grūduose, žolelėse ir t.t.).
Taip, tai tiesa, kad piene yra daug kalcio, tačiau mums aktualesnis magnio trūkumas. Magnis organizme veikia kartu su kalciu. Idealus kalcio ir magnio santykis yra 2:1. Jums reikia dvigubai daugiau kalcio nei magnio. Pieno santykis yra 10:1, o sūrio santykis net 28:1.
Praktikoje tai reiškia, kad nesvarbu kiek kalcio yra piene jei mūsų organizmai negali jo tinkamai įsisavinti ir panaudoti. Todėl rizikinga pasikliauti pieno produktais kaip pagrindiniu kalcio šaltiniu, nes tai gali sukelti magnio trūkumą ir disbalansą. Nesutapimas, kad tų šalių gyventojai, kuriose suvartojama mažiausiai pieno produktų (kaip Afrikoje ir Azijoje) – rečiau serga osteoporoze.
Mityba gausi žalių lapinių daržovių, grūdų ir ankštinių augalų – geresnis pasirinkimas siekiant pakankamai gauti šių dviejų būtinų mineralų (ir daugybės kitų), todėl, kad jų gausite tinkamesnėmis ir labiau subalansuotomis proporcijomis.
Apie miežius
Miežiai ilgai buvo vadinami vienais sveikiausių maisto produktų pasaulyje, todėl nenuostabu, kad jie sudarė didžiąją gladiatorių maisto raciono dalį. Šiandien jie plačiai pripažįstami „super maistu“, nes juose gausu įvairių maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų.
Miežiuose yra tirpių skaidulų, vadinamų beta–gliukanu. Konsistencija panašus į pektiną, beta–gliukanas yra klampi skaidula, kurios mūsų organizmai negali suvirškinti. Sąveikaudamos su vandeniu šios skaidulos sulėtina maisto produktų judėjimą virškinimo sistema, padeda palaikyti tolygų insulino ir gliukozės veikimą po valgio. Tai savo ruožtu palaiko stabilų cukraus ir energijos kiekį – o tai idealu gyvenantiems aktyvų gyvenimo būdą.
Skirtumas tarp senovės ir šių laikų kviečių
Gladiatoriai taip pat vartojo daug kviečių. Bet jei kviečiai tokie sveiki, kodėl dabar apie juos girdime daug neigiamų dalykų?
Šiandien grūdai (įskaitant kviečius) išlieka labiausiai paplitusiu angliavandenių šaltiniu. Faktiškai jie yra pagrindinis šiuolaikinės mitybos maisto produktas. Deja, šiais laikais labai daug žmonių turi alergijų ir yra jautrūs kviečiams, todėl produktai „be kažko“ yra populiaresni nei bet kada anksčiau. Kodėl taip yra ir kas pasikeitė nuo gladiatorių laikų?
Šiuolaikiniai kviečiai labai skiriasi nuo tų, kuriuos augindavo ir valgydavo mūsų protėviai. Pavyzdžiui:
- Šiais laikais jie apdirbami kitais būdais. Naujos grūdų apdirbimo technologijos, naudojamos nuo 19 amžiaus pabaigos, leido išauginti didelius kiekius rafinuotų kviečių už sąlyginai mažą kainą. Dabar mes galime atskirti grūdų maistingas medžiagas (sėlenas ir gemalus) nuo endospermo, kuriame yra daugiausiai krakmolingų angliavandenių. Be to, dauguma sėlenų, dedamų į maisto produktus, pvz., pusryčių dribsnius, yra stipriai apdirbtos ir gali dirginti žarnyną. Gladiatoriai valgydavo pilno grūdo kviečius, todėl gaudavo visas jų teikiamas naudingas medžiagas.;
- Šių laikų grūduose yra daugiau glitimo, nei jo būdavo prieš daugelį amžių auginamuose grūduose. Glitimas (baltymų sudėtinė dalis randama kviečiuose ir panašiose kultūrose, pvz., miežiuose ir rugiuose) dabar sudaro iki 78 % bendro baltymų kiekio randamo kviečiuose. Dabar jau žinoma, kad gliatinas – vienas iš glitimo baltymų, ne tik dirgina žarnyną, bet ir sukelia alergines reakcijas.
Tyrimai rodo, kad celiakija (virškinimo sutrikimas ir autoimuninė liga išsivystanti dėl glitimo netoleravimo) susijusi grūdinių kultūrų auginimu. Keliama teorija, kad grūdinės kultūros evoliucionavo greičiau nei žmonių organizmai spėjo prie to prisitaikyti. Anksčiau buvo manoma, kad glitimo netoleravimas pasitaiko labai retai. Tačiau, naujausi tyrimai rodo, kad glitimui jautrūs yra 1 iš 10 žmonių, o celiakija pasireiškia beveik 1 iš 100 žmonių.
Žmonės grūdus pradėjo auginti prieš maždaug 10 000 metų. Evoliucijos požiūriu tai yra trumpas laikas. Bet tada grūdai dar nebuvo plačiai paplitę. Kai romėnai užkariavo Europą – su savimi jie atsinešė ir grūdus. Vėliau Prancūzija, Anglija ir Portugalija kelionių, ir pasaulio tyrinėjimo laikais paskleidė grūdines kultūras po Naująjį Pasaulį. Amerikiečiai apie glitimo turinčius grūdus sužinojo vos prieš kelis šimtus metų. Realybė yra tokia, kad daugelis mūsų kol kas dar genetiškai neprisitaikė ir netoleruoja glitiminių grūdų.
Augalinės ir gyvūninės kilmės baltymai
Greičiausiai jūs natūraliai susiejate jėgą, raumenų masę, energiją ir galią su mityba gausia mėsos ir kitų gyvūninės kilmės baltymų – tačiau yra daug priežasčių, kodėl turėtumėte rinktis augalinės kilmės baltymus, kaip tai darė gladiatoriai.
Gyvūninės kilmės baltymuose yra didelis sočiųjų riebalų kiekis, juose mažai kitokių maistingųjų medžiagų ir jie dažnai užteršti įvairiais medikamentais (pvz., antibiotikais), hormonais, parazitais ir bakterijomis… skamba nekaip jei jūsų tikslas yra būti sveikiems ir liekniems.
Jie taip pat labai rūgštūs. Tyrimais nustatyta, kad sergančių žmonių kraujyje pH yra rūgštinėje skalėje, kai manoma, kad neutralus (arba lengvai šarminis) pH reikalingas sveikam kraujui ir efektyviam maistinių medžiagų perdavimui į ląsteles. Didelis baltymų kiekis iš gyvūninės kilmės šaltinių siejamas su dideliu organizmo rūgštingumu ir įvairiomis širdies ligomis, artritu, osteoporoze, inkstų akmenimis, cukriniu diabetu, katarakta ir aukštu cholesterolio lygiu.
Dauguma žmonių galvoja, kad gyvūninės kilmės produktai yra kokybiškiausias baltymų šaltinis, tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Iš augalinės kilmės baltymų taip pat galima gauti visą spektrą aminorūgščių reikalingų žmogaus organizmui.
Stebėtinai daug baltymų yra žaliuose augaluose, grūduose ir kai kuriuose vaisiuose. Daugelis iš jų yra visiškai subalansuoti. Be to, tokiuose produktuose yra daug fermentų, antioksidantų, skaidulų, sveikų riebalų ir kitų naudingų maistinių medžiagų, kurių nėra gyvūninės kilmės produktuose.
Žinant visa tai neatrodo taip keista, kad dauguma gladiatorių buvo vegetarai.